Zigmundo Froido teorija buvo itin efektyvi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Austrijoje, kur, dėl tuo metu vyravusių viktorianistinių moralinių normų, seksualinių neurozių skaičius buvo itin didelis, tačiau po pirmosios Seksualinės revoliucijos tokių neurozių skaičius labai sumažėjo ir 
Zigmundo Froido mokiniai, visų pirma, Karlas Jungas, Alfredas Adleris ir Vilhelmas Reichas ėmė ieškoti kitų, sudėtingesnių paaiškinimų žmogaus sąmonei ir pasąmonei. Labiausiai išsiskyrė Alfredo Adlerio darbai, aiškinantys žmogaus elgesį noru dominuoti kitų žmonių atžvilgiu bei Karlo Jungo darbai, aiškinantys pasąmonę ir žmogaus elgesį įgimtais archetipais. Pastarieji darbai padarė gana didelę įtaką moderniosios lingvistikos (Chomsky gramatika, Semiotika) tyrimams. Psichoanalitinė psichoterapija
Nuo XX a. vidurio atsirado nemažai naujų psichoanalitinių teorijų, dar labiau nutolstančių nuo seksualinio neurozių aiškinimo, pvz., Eriko Berno darbai, aiškinantys neurozes, kaip save palaikančius elgesio modelius (transakcinė analizė) ir Stanislavo Grofo bei Oto Ranko darbai, tiriantys itin ankstyvas, gimimo metu patirtas dvasines traumas (transpersonalinė psichologija). Šiuo metu šios teorijos nebelaikomos psichoanalitinėmis.
Literatūros šaltiniai:
Popper, K. Science: Conjectures and Refutations, perspausdinta Grim, P (1990) Philosophy of Science and the Occult, Albany, psl. 104 – 110. Psichoanalitinė psichoterapija
Milašiūnas, R. (2004) „Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų“ Vilnius, „Tyto alba“ psl. 44 – 234.