Psichoanalizės teoriją XIX a. 10-ame dešimtmetyje sukūrė Vienos neurologas S. Freud, kuris domėjosi rezultatyviu pacientų su neurozės arba isterijos simptomais gydymu. Klasikinė psichoanalizės teorija
Topografinis modelis
Bendraudamas su pacientais S. Freud pastebėjo, kad daugelis jų skundžiasi seksualinėmis problemomis. Jis padarė prielaidą, kad jų problemos kyla iš kultūrinių seksualinės išraiškos apribojimų ir XX a. pradžioje išdėstė tai vadinamoje „topografinėje teorijoje“, VII-ame savo knygos „Sapnų aiškinimas“ dalyje. Pagal šią teoriją, kurios jis praktiškai atsisakė 1923 m., nepriimtini seksualiniai troškimai slopinami pasąmonėje. Šie troškimai pasąmonėje slopinami dėl to, kad „visuomenė“ smerkia priešvedybinį seksą, o tai sukelia baimę. Tuo pat metu Froidas atrado tai, ką šiais laikais paprastai laikome savaime suprantamu: sapnai yra simboliški ir turi specifinę reikšmę sapnuojančiajam. Dažnai sapnai nurodo į nesąmoningus konfliktus, dėl to Freud juos vadino „karališkuoju keliu į pasąmonę“.
Pagal topografinį asmenybės organizacijos modelį psichiką galima padalinti į 3 dalis:
Sąmonė – susideda iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu. Klasikinė psichoanalizės teorija
Priešsąmonė – susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ir valingai.
Pasąmonė – tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla, kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonėje nėra logikos, iškreiptas laikas, iškreipta erdvė. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose – simbolių pasaulyje, kur daugybė idėjų gali tilpti viename žodyje.
Anot mokslininko, apie pasąmonės buvimą signalizuoja užmiršimai, apsirikimai, sapnai ir anksčiau minėti neurozių simptomai. Klasikinė psichoanalizės teorija
Struktūrinis modelis
Po kelių teorijos modifikacijų, narcisizmo atradimo 1915 m. ir paranojos, mazochizmo ir depresijos tyrimų 1917 m., Freud reorganizavo savo teiginius į dabar vadinamąją struktūrinę teoriją, kurią paskelbė 1923 m. nedidelėje knygoje Ego ir Id. Froidas įvedė tris naujas struktūras: id, ego, superego. Froido teigimu, į šiuos tris darinius reikėtų žiūrėti labiau kaip į tam tikrus procesus nei kaip į ypatingas asmenybės „struktūras“.
Id (lot. tai) – nesąmoningas ir paveldimas asmenybės struktūrinis darinys. Vienintelis psichinės energijos šaltinis. Id veikia pagal malonumo principą. Procesai, kurių pagalba id išlaisvina nuo įtampos, yra vadinami reflektoriniais veiksmais bei pirminiu procesu.
Reflektoriniai veiksmai – id automatiškai atsako į sujaudinimą ir iš karto pašalina įtampą.
Pirminis procesas – instinktyvių poreikių patenkinimas fantazijoje. Tai ikiloginis, ikižodinis, patyrimo ir išmokimo dar nesupavidalintas ir nespecializuotas psichikos vyksmas.
Ego (lot. aš) – tai psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti id norus, suderindama juos su išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais. Veikia pagal realybės principą, loginį mąstymą ir įgūdžius.
Superego (lot. virš aš) – tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė užduotis – įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais. Superego padeda palaikyti tradicijas ir tęstinumą, perduodamas vertybes iš kartos į kartą.
Froidas superego dalina į:
Sąžinę – elgesys, už kurį tėvai bausdavo, versdami jį jaustis kaltu.
Ego idealą – idealai, kuriais individas nori sekti ir į kurios stengiasi būti panašus. Idealas žmogų apdovanoja ir jis gali savimi didžiuotis.
Froidas teigė, kad žmogaus viduje vyksta nuolatinis vidinis konfliktas tarp malonumo siekiančių biologinių potraukių ir ribojančių realybės reikalavimų (Id ir Ego). Taip pat žmoguje yra gynybos mechanizmai, skirti Ego pusiausvyrai atstatyti: sublimacija, racionalizacija, projekcija, išstūmimas, atvirkštinis reagavimas, regresija, perkėlimas.
Gynybos mechanizmai:
racionalizacijos mechanizmas
tam tikras apgaulingas mėginimas racionaliai paaiškinti kokį nors savo absurdišką impulsą
regresijos mechanizmas
padeda kritinėse situacijose įveikti nerimą, grąžindamas mus į ankstyvaus amžiaus būseną
sublimacija
socialiai nepriimtino impulso pakeitimas socialiai priimtinu.
Literatūros šaltiniai:
Popper, K. Science: Conjectures and Refutations, perspausdinta Grim, P (1990) Philosophy of Science and the Occult, Albany, psl. 104 – 110.
Milašiūnas, R. (2004) „Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų“ Vilnius, „Tyto alba“ psl. 44 – 234.